priešalaitis

priešalaĩtis, -ė smob. (2) 1. Jrb, Vl kaimo pašalyje gyvenantis žmogus, kampininkas: Bėda, badas priešalaĩčiam, t. y. kas yra prie šalies, liuosininkas J. Priešalaĩtis, kurs prie šalies gyvena, noria mumis išveržti iš vietos J. 2. į kitų reikalus besikišantis žmogus: Priešalaĩčių visada reik neklausyti, ką sako – neišmano Grš.